Anapus Nemuno
Ten, kur saulė leidias vakaruos, kur Prūsų giminės
Pavargusios kovot su kryių neančiais unim,
Krito Pamedė, Galinda, Barta, gynės Semba
Ir Notanga sukilimais lavė vokiečių pilis.
Penkiasdeimt metų kovės narsiai, nenurimo
Karo būgnas, plakt irdis, kertu liepsnojantys ginklai,
Teks palikt tėvų emes ir paadą sugrįt, ugnim
Idegint tai, kas svetima, į pelenus paverst.
Prūsus ir Jotvingius, Kurius, Sėlius ir iemgalius
Lietuva priglaust suspėjo, ginklą galinčius laikyt,
Geleinės valdė rankos, kautis troko ir atkeryt,
U tėvų mirtis krikčionims galą padaryt.
Niekai, jūs svajojat eit toliau, anapus Nemuno,
Ir emę Lietuvos grėsmingais kryiais nusmaigstyt,
Mes vergaut nepratę, mūsų laisvė - tai kova,
Mes visi numirsime mūyje laisvi.
Pralaimi tie, kurie nebetiki,
Nustoja plakt irdis, įpuolusi į neviltį.
Sudėt ginklus - pasmerkt gyvenimą,
Ikeisti laisvę į beviltiką vergavimą.
Kas drįsta pult į prieų begalę,
Suklupęs kumtyje suspaudia savo pergalę.
Visai arti, anapus Nemuno,
Laukt pasiruoę dieną naktį prieo svetimo.
Ryt sudrebės dangus, prapliups lietum, paadins vėjus,
Sūkuriais audra pakils ir juodu vandeniu patvins,
Nemunas galingas siena stos ir nei vienas ipera
Nė kojos kelti Lietuvon nedrįs.
Matos i toli grėsmė, dangus ugnim kraujuoja,
Kitame krante jau girdis atygiuojantys būriai,
Rytą jūs vaitosit, jeigu Nemuną įveiksit,
Ir gailėsitės, kad jūsų dievas siuntė jus čionai.
Anapus nemuno....anapus nemuno....
